Devynios šalys pasaulyje turi branduolinius ginklus. Šiaurės Korėja tarp jų yra paskutinė pagal arsenalo dydį – vos apie 50 kovinių galvučių. Palyginimui, Rusija turi tūkstančius.
Ir vis dėlto būtent Šiaurės Korėja dažniausiai minima kaip grėsmė. Būtent jos raketų bandymai sukelia didžiausią nerimą. Būtent dėl jos branduolinės programos vyksta daugiausia derybų ir sankcijų.
Kaip šalis su mažiausiu arsenalu tapo ta, kurios visi vengia?
Skaičiai, kurių daugelis nežino
Pasaulyje šiuo metu yra apie 9 614 branduolinių kovinių galvučių, priskirtų operacinėms pajėgoms. Štai kaip jos pasiskirsto:
Rusija ir JAV kartu valdo didžiąją dalį – abu arsenalai matuojami tūkstančiais. Šios dvi šalys dešimtmečius dominavo branduolinėje arenoje ir nors arsenalas sumažėjo nuo Šaltojo karo laikų, jų persvara išlieka milžiniška.
Kinija – čia vyksta didžiausias pokytis. Per pastaruosius kelerius metus Kinija padidino savo arsenalą nuo maždaug 350 iki 600 kovinių galvučių. Prognozuojama, kad iki 2030 metų šis skaičius gali pasiekti tūkstantį.
Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – stabilūs Vakarų branduoliniai žaidėjai su keletą šimtų galvučių.
Indija – apie 180 kovinių galvučių, arsenalas auga.
Pakistanas – taip pat palaipsniui didina savo pajėgumus.
Izraelis – oficialiai nei patvirtina, nei neigia turintis branduolinių ginklų, bet ekspertai vertina, kad arsenalas egzistuoja.
Šiaurės Korėja – apie 50 kovinių galvučių. Mažiausias arsenalas tarp branduolinių valstybių.
Kodėl mažas arsenalas gali kelti didelę grėsmę
Branduolinio atgrasymo logika veikia ne pagal tai, kiek ginklų turi. Ji veikia pagal tai, ar priešininkas tiki, kad juos panaudosite.
Šiaurės Korėja sukūrė sistemą, kurioje šis tikėjimas yra labai stiprus. Režimas nuolat demonstruoja pasiryžimą – raketų bandymai, karinės pratybos, agresyvi retorika. Nėra demokratinių stabdžių, nėra viešosios nuomonės, kuri ribotų sprendimus.
Be to, Šiaurės Korėjos geografinė padėtis yra unikali. Seulas – vienas didžiausių pasaulio miestų – yra vos 50 kilometrų nuo sienos. Net ir įprastinė artilerija galėtų padaryti milžinišką žalą. Branduolinis ginklas šiame kontekste tampa ne tiek masinio naikinimo įrankiu, kiek absoliučia derybų korta.
Nauja branduolinė era: kas keičiasi
Ekspertai vis dažniau kalba apie perėjimą iš dvipolio į daugiapolį branduolinį pasaulį. Dešimtmečius viskas sukosi apie JAV ir Rusiją. Dabar atsiranda daugiau žaidėjų su rimtais pajėgumais.
Kinijos spartus arsenalo augimas yra aiškiausias signalas. Pekinas aiškiai siekia turėti ne tik simbolinius branduolinius ginklus, bet ir realų atgrasomąjį potencialą prieš bet kurią valstybę.
Indijos ir Pakistano ginklavimosi varžybos tęsiasi tyliai, bet nuosekliai. Abi šalys yra kaimynės su ilga konfliktų istorija – ir abi turi branduolinius ginklus.
Visa tai reiškia, kad saugumo architektūra, sukurta Šaltojo karo metais, nebeatitinka dabartinės realybės.
Kodėl Šiaurės Korėja išlieka ypatingas atvejis
Kitos branduolinės valstybės – net ir Rusija su Kinija – veikia pagal tam tikras tarptautines taisykles. Jos turi ekonominių interesų, diplomatinių santykių, reputaciją, kurią nori išsaugoti.
Šiaurės Korėja yra izoliuota. Sankcijos veikia dešimtmečius, bet režimas išgyvena. Ekonominiai svertai neveikia taip, kaip turėtų. Diplomatiniai kanalai užsidaro ir atsidaro be aiškios logikos.
Tokioje situacijoje branduolinis ginklas tampa ne tik saugumo garantija, bet ir vienintele tikra derybine korta. Pjongjangas tai supranta – ir naudoja.
Štai kodėl 50 kovinių galvučių rankose, kuriose jokie tarptautiniai mechanizmai neveikia patikimai, kelia daugiau nerimo nei tūkstančiai galvučių šalyse, kurios bent jau kalba ta pačia diplomatine kalba.
Kas toliau
Branduolinio ginkluotės mažinimo era, regis, baigėsi. Kinija plečiasi. Rusija modernizuoja. JAV reaguoja. Mažesnės branduolinės valstybės stebi ir daro išvadas.
Šiaurės Korėja šiame kontekste yra ir išimtis, ir pavyzdys. Išimtis – nes jos elgesys neatitinka jokių standartinių modelių. Pavyzdys – nes ji parodė, kad net mažas arsenalas gali suteikti neproporcingai didelę galią.
Klausimas, kurį dabar užduoda ekspertai: ar kitos valstybės paseks šiuo keliu?
