Senos knygos ne tiesiog „kvepia senumu“. Jų kvapas atsiranda dėl cheminio irimo popieriuje, rašale ir įrišimuose. Kai celiuliozė ir ligninas skyla, jie išskiria lakiuosius junginius, įskaitant aldehidus ir rūgštis, kurių kiekis kinta priklausomai nuo šilumos ir drėgmės. Dėl to susidaro savitas aromatas, galintis atskleisti daugiau nei vien nostalgiją. Kai kuriais atvejais jis taip pat signalizuoja apie gedimą, kurio nereikėtų ignoruoti.
Kas sukelia senų knygų kvapą?
Senų knygų kvapas atsiranda dėl laipsniško popieriaus, rašalų, klijų ir įrišimo medžiagų cheminio irimo laikui bėgant. Šiluma, drėgmė, šviesa ir laikymo sąlygos spartina šias reakcijas, dėl kurių į aplinkinį orą išsiskiria lakiųjų organinių junginių.
Senų knygų kvapas atsiranda, kai popierius, rašalai ir įrišimai lėtai suyra, išskirdami lakiuosius junginius į orą.
Šie junginiai gali būti aldehidai, ketonai, rūgštys ir kiti mažos molekulinės masės šalutiniai produktai. Popieriaus gamybos metodai, ypač senesni rūgštiniai procesai, daro įtaką tam, kaip greitai medžiagos suyra.
Oda, audinys ir klijai, senstant ir prarandant stabilumą, taip pat prisideda prie papildomų kvapų. Dulkės ir aplinkos teršalai gali sustiprinti kvapo profilį.
Bibliotekininkams, archyvarams ir bendruomenėms paslaugas teikiantiems globėjams šių šaltinių supratimas padeda užtikrinti geresnę konservaciją, saugesnį laikymą ir pagrįstą rinkinių valdymą.
Taigi šis aromatas nėra viena medžiaga, o išmatuojamas medžiagų senėjimo, aplinkos poveikio ir cheminės transformacijos rezultatas.
Kaip celiuliozė ir ligninas sukuria aromatą
Scento esmėje slypi celiuliozė ir ligninas — dvi pagrindinės popieriaus struktūrinės sudedamosios dalys, kurios laikui bėgant lėtai patiria oksidacinį ir hidrolizinį irimą.
Celiuliozės grandinės skyla į mažesnius cukrus ir susijusius fragmentus, iš kurių kai kurie toliau suyra į lakiuosius junginius su silpnomis saldžiomis, žemiškomis ar medienos natomis.
Ligninas yra chemiškai aktyvesnis; jo aromatinė struktūra silpnėjant ir persitvarkant ryšiams išskiria aldehidus, ketonus ir rūgštis.
Šios molekulės iš puslapių difunduoja į aplinkinį orą, sudarydamos atpažįstamą senų knygų kvapą.
Susidarantis aromatas nėra vienalytis, o veikiau cheminio irimo nulemtas mišinys.
Praktiškai šis kvapas atspindi tai, kaip popieriaus medžiagos pamažu virsta ore pasklidusiais produktais, kuriuos žmogaus jutimai gali neįprastai jautriai aptikti.
Kodėl kai kurios senos knygos kvepia stipriau
Knygų kvapo intensyvumas kinta priklausomai nuo medžiagų sudėties, laikymo sąlygų ir amžiaus. Knygos, spausdintos ant rūgštaus, daug lignino turinčio popieriaus, paprastai išskiria daugiau lakiųjų junginių, kai polimerai suyra, todėl jų kvapas būna stipresnis nei tomų, pagamintų iš išgrynintos celiuliozės.
Dažai, klijai, dangos ir drobiniai įrišimai taip pat gali prisidėti papildomomis aromatinėmis molekulėmis, didindami juntamą intensyvumą. Aplinkos veiksniai yra svarbūs: karštis spartina cheminį skaidymąsi, drėgmė skatina hidrolizę, o prasta ventiliacija leidžia išsiskiriantiems junginiams kauptis tarp puslapių ir viršelių.
Didelės, tankiai lentynose sustatytos kolekcijos gali atrodyti kvapesnės, nes oro srautas yra ribotas, o emisijos susitelkia. Senos knygos ne visada kvepia stipriau, tačiau tos, kuriose yra reaktyvių medžiagų ir kurios ilgą laiką buvo veikiamos nepalankių sąlygų, paprastai skleidžia labiau juntamą kvapą.
Rūpestingas laikymas sumažina išsiskyrimo spartą ir išsaugo stabilumą būsimiems skaitytojams bei prižiūrėtojams.
Ką kvapas sako apie knygos būklę
Knygos kvapas gali suteikti ribotą, bet naudingą užuominą apie jos fizinę būklę. Silpnas, saldus, popieriaus kvapas dažnai rodo įprastą su amžiumi susijusį celiuliozės irimą, be jokių akivaizdžių didelio pažeidimo požymių.
Aštresnis rūgštus, pelėsinis ar pelėsių kvapas gali reikšti drėgmės poveikį, mikrobinį aktyvumą arba paspartėjusį popieriaus, audinio ar klijų gedimą. Cheminis kvapas taip pat gali atspindėti konservavimo priemones, dažus ar ankstesnį apdorojimą, todėl jį reikėtų vertinti atsargiai.
Vien uoslė negali nustatyti struktūrinio vientisumo, popieriaus tvirtumo ar paslėpto užkrėtimo. Ji naudingiausia tada, kai derinama su vizualine apžiūra, vertinant spalvos pakitimus, deformacijas, dėmes, trapumą ir paviršiaus apaugimą.
Tiems, kurie rūpinasi rinkiniais ar skaitytojais, kvapas turėtų būti praktinis atrankos signalas, padedantis nustatyti tomus, kuriuos verta išsamiau įvertinti kvalifikuotam restauratoriui.
Kaip saugiai laikyti senas knygas
Tinkamas saugojimas yra pagrindinis kontrolės taškas, padedantis sulėtinti senų knygų tolesnį irimą. Jas reikėtų laikyti stabilioje aplinkoje, idealiai apie 65–70 °F, kai santykinė oro drėgmė siekia maždaug 40–50 procentų. Svyravimai spartina popieriaus trapėjimą, pelėsio augimą ir klijų suirimą.
Knygoms naudinga statmena laikysena lentynose, o kai tomai nėra glaudžiai sustatyti, juos reikėtų paremti knygų atramomis. Didelius ar pažeistus leidinius saugiau laikyti gulsčiai, kad būtų išvengta stuburo apkrovos. Lentynos turėtų būti švarios, sausos ir atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių, išorinių sienų, ventiliacijos angų ir vamzdžių.
Rūgščių neturintys įdėklai sumažina dulkių, trinties ir teršalų poveikį. Su knygomis reikėtų elgtis minimaliai ir švariai, o rankos turi būti sausos ir be losjonų.
Šios priemonės padeda išsaugoti medžiaginį vientisumą ir leidžia prižiūrėtojams atsakingai rūpintis rinkiniais.
