Ar esate pastebėję: su vienu žmogumi užtenka kelių sakinių ir viskas aišku, o su kitu pokalbis greitai virsta įtampa? Atrodo, kalbate apie tą patį dalyką, bet kažkas „nesueina“: vienas jau nori sprendimo, kitas dar aiškinasi jausmus; vienas kalba trumpai, kitas – su detalėmis; vienam reikia aiškaus plano, kitam svarbiausia – santykis.
Ši įtampa dažnai nėra „charakterių karas“. Dažniau tai yra skirtingi bendravimo įpročiai, skirtingi poreikiai ir skirtingas jautrumas tam, kas pasakoma tarp eilučių. Gera žinia – tai galima atpažinti ir valdyti. Toliau – paprastai ir praktiškai: kas kuria įtampą, kodėl su vienais lengviau, ir ką daryti, kad pokalbiai būtų ramesni.
Kas iš tikrųjų sukuria įtampą pokalbyje
Skirtingi tikslai: vienas nori sprendimo, kitas – supratimo
Įtampa dažnai prasideda tada, kai pokalbio tikslas neįvardytas. Vienas ateina „sutvarkyti reikalą“, kitas ateina „būti išgirstas“. Jei vienas ima siūlyti sprendimus, o kitas tuo metu nori, kad jį suprastų, abu pasijunta nesaugiai: vienas – kad „čia beprasmiška“, kitas – kad „manęs negirdi“.
Ką daryti: pokalbio pradžioje sutarkite tikslą. Pavyzdžiui: „Ar dabar labiau nori, kad kartu rastume sprendimą, ar kad tiesiog išklausyčiau?“ Vienas sakinys dažnai sutaupo pusvalandį nervų.
Skirtinga prasmė tiems patiems žodžiams
Žodžiai „reikia“, „visada“, „niekada“, „akivaizdu“ skamba kaip spaudimas. Net jei norite tik aiškumo, kitam tai gali reikšti: „mane spaudžia“, „mane vertina“, „manim nepasitiki“. Tada atsiranda gynyba: prieštaravimas, pasiteisinimai, kandumas, tonas.
Ką daryti: keiskite kategorinius žodžius į konkrečius: vietoje „tu visada vėluoji“ – „šiandien vėlavome 15 minučių, man dėl to kilo įtampa“. Vietoje „reikia normaliai pasidaryti“ – „sutarkime, koks rezultatas bus geras ir iki kada“. Konkretybė mažina ginčą, nes mažina erdvę interpretacijoms.
Skirtingas saugumo jausmas: kai kūnas įsijungia į gynybą
Kartais įtampa kyla ne nuo žodžių, o nuo vidinės būsenos. Kai žmogus jau pavargęs, patiria spaudimą ar jaučiasi menkinamas, kūnas reaguoja: pagreitėja kalba, pakyla tonas, norisi greitai „uždaryti“ temą. Tada net neutrali pastaba gali nuskambėti kaip puolimas.
Ką daryti: atpažinkite pirmuosius signalus: norą pertraukti, sarkazmą, įtemptą žandikaulį, rankų sugniaužimą, pagreitėjusią kalbą. Tai ženklas ne „spausti dar“, o pereiti prie lėtesnio, aiškesnio kalbėjimo arba daryti pauzę.
Kodėl su vienais lengviau: sutampa greitis, tonas ir lūkesčiai
Su kai kuriais žmonėmis lengva, nes „sutampa“ keli dalykai:
- Panašus tempas. Abu kalbate panašiu greičiu, panašiai greitai pereinate prie esmės.
- Panašus aiškumo poreikis. Abu norite arba detalių, arba tik esminio vaizdo.
- Panašus tono jautrumas. Abu toleruojate tiesumą arba abu labiau vertinate švelnumą.
- Panašūs lūkesčiai. Abu suprantate, kas „normalu“: kaip susitarti, kaip pateikti kritiką, kaip prašyti.
Kai šie dalykai sutampa, mažiau interpretacijų. Kai nesutampa, įtampa kyla greičiau – net jei abu geri žmonės ir abu nori gero rezultato.
Kaip atpažinti savo bendravimo stilių ir ko jums reikia, kad nebūtų įtampos
Pradėti verta nuo savęs. Nes įtampą pokalbyje mes ne tik patiriame – mes ją ir kuriame (dažnai nesąmoningai). Pabandykite atsakyti sau į kelis klausimus:
- Ką aš laikau „geru pokalbiu“: greitą sprendimą ar gilesnį išsiaiškinimą?
- Kas mane labiausiai suerzina: pertraukinėjimas, lėtumas, kritika, neaiškumas, chaosas?
- Kaip aš pats/pati skambu, kai skubu: tiesmukai, griežtai, kandžiai, nutylėdamas/nutylėdama?
- Kada aš užsidarau: kai manęs neklauso, kai mane spaudžia, kai netiki mano žodžiu?
- Ko man reikia, kad nusiraminčiau: aiškaus plano, laiko pagalvoti, pagarbos tonui, pripažinimo?
Jei norite aiškiau suprasti savo elgesio kryptį ir tai, kaip reaguojate į spaudimą, gali padėti disc asmenybės testas. Tai paprastas būdas įsivardyti savo natūralius polinkius ir lengviau suprasti, kodėl su vienais žmonėmis „sutampate“, o su kitais – ne.
Keturi dažni susidūrimo taškai ir ką daryti vietoje ginčo
Tempas: greitai prieš apgalvotai
Vienas žmogus mąsto ir kalba greitai: jam svarbu judėti į priekį. Kitas mąsto lėčiau: jam svarbu nepaslysti, išvengti klaidų. Greitas žmogus lėtą gali laikyti „tempimu“, lėtas greitą – „spaudimu“.
Ką daryti: įvardykite tempą kaip poreikį, o ne kaip priekaištą. „Man svarbu judėti į priekį, ar galime susitarti dėl dviejų sprendimo variantų?“ arba „Man reikia kelių minučių apgalvoti, kad atsakyčiau tiksliai.“
Detalės: esmė prieš tikslumą
Vienas nori „bendro vaizdo“ ir greito sprendimo. Kitas nori aiškių sąlygų, tikslumo, detalių. Esmės žmogui detalės atrodo kaip trukdis, detalių žmogui esmė be faktų atrodo kaip neatsakingumas.
Ką daryti: susitarkite dėl formato: „Pirmiausia – esmė per 1 minutę, tada – 2–3 svarbiausios detalės.“ Taip nei vienas nesijaučia pralaimėjęs.
Tiesmukumas ir jautrumas: kai tonas nusveria turinį
Kartais turinys teisingas, bet tonas sukuria įtampą. Tiesmukas žmogus gali sakyti „aš tik pasakiau faktą“, tačiau jautresnis žmogus girdi „mane nuvertino“. Tada prasideda ne apie temą, o apie pagarbą.
Ką daryti: pradėkite nuo intencijos: „Aš noriu susitarti, o ne priekaištauti.“ Ir pasirinkite ramesnį kalbėjimą: trumpesni sakiniai, mažiau vertinimų, daugiau klausimų. Jei reikia – pripažinkite: „Gali būti, kad nuskambėjau griežtai. Man svarbi tema, bet noriu kalbėti pagarbiai.“
Struktūra ir laisvė: kai vienam reikia tvarkos, kitam – erdvės
Vienas nori aiškaus plano: kas, kada, kaip. Kitas nori laisvės improvizuoti ir rinktis. Planas vienam yra saugumas, kitam – kontrolė. Laisvė vienam yra kūryba, kitam – chaosas.
Ką daryti: sutarkite „minimalų rėmą“: vieną terminą, vieną atsakomybę ir vieną pasitikrinimo tašką. Ne viską sureguliuoti, o tik tiek, kad būtų aišku.
Praktika: šeši sakiniai, kurie mažina įtampą
Žemiau – sakiniai, kurie dažnai „nuleidžia garą“ ir grąžina pokalbį į sprendimą. Juos verta turėti mintyse, kai jaučiate, kad įtampa kyla.
- „Leisk patikslinti, ar teisingai supratau…“ (ir perfrazuokite kito mintį vienu sakiniu)
- „Man svarbu…, todėl prašau…“ (poreikis + konkretus prašymas)
- „Panašu, kad mums svarbu skirtingi dalykai. Susitarkime dėl tikslo.“
- „Ką tu laikytum geru sprendimu šioje situacijoje?“
- „Aš girdžiu tavo argumentus. Papasakosiu savus ir ieškokime bendro varianto.“
- „Dabar kyla įtampa. Siūlau 10 minučių pauzę ir grįžtame su aiškiu klausimu.“
Svarbu ne tik ištarti. Svarbu ištarti lėtai, be ironijos, ir tikrai leisti kitam atsakyti. Įtampa dažnai kyla tada, kai klausimas užduodamas tik „dėl vaizdo“, o atsakymo niekas nelaukia.
Kada verta stabtelėti ir nebetęsti pokalbio tuo metu
Yra momentų, kai geriausias sprendimas – pauzė. Ne todėl, kad „pabėgate“, o todėl, kad siekiate rezultato. Pokalbis, kuris vyksta per gynybą, retai baigiasi susitarimu.
Pauzė verta, jei:
- Jaučiate, kad tonas kyla ir nebesugebate kalbėti pagarbiai.
- Vienas kitą nuolat pertraukiate ir nebegalite perfrazuoti kito minties.
- Pradedate kalbėti apie asmenybę („tu toks/tokia“), o ne apie veiksmą ar situaciją.
Kaip paimti pauzę: „Man svarbu susitarti, bet dabar matau, kad įtampa kyla. Siūlau grįžti prie šio klausimo šiandien 17:00 ir tada susitarti dėl konkretaus sprendimo.“ Pauzė turi būti sugrįžimo planas. Tada ji tampa brandžiu žingsniu, o ne nutylėjimu.
Kitas žingsnis: kaip prisitaikyti prie skirtingų žmonių
Susikalbėjimas – tai įgūdis. Jis auga, kai pradedate matyti, kad skirtingas žmogus nebūtinai yra „sunkus“ žmogus. Jis tiesiog kitaip girdi, kitaip apdoroja informaciją ir kitaip reaguoja į spaudimą.
Jei norite greičiau prisitaikyti prie skirtingų žmonių, pradėkite nuo dviejų dalykų:
- Pasirinkite vieną pokyčio taisyklę (pavyzdžiui: „pirmiausia perfrazuoju, tik tada atsakau“).
- Išsigryninkite savo stilių – ką darote natūraliai ir kur dažniausiai stringate.
Jei norite aiškiau įsivardyti, kas jums būdinga ir kaip atpažinti kitų žmonių bendravimo kryptis, verta pasižiūrėti ir į asmenybės testai. Kai geriau suprantate save, lengviau „neužsikabinti“ ir pasirinkti tinkamesnį būdą kalbėti.
Apibendrinimas: su vienais lengva, kai sutampa tempas, tonas ir lūkesčiai. Su kitais įtampa kyla, kai skiriasi tikslai, prasmės ir saugumo jausmas. Bet tai nėra nuosprendis. Įvardykite tikslą, kalbėkite konkrečiai, perfrazuokite, o kai reikia – darykite pauzę. Tai mažos priemonės, kurios keičia pokalbio kryptį.
Dažniausiai įduodami klausimai
Klausimas: Ar įtampa reiškia, kad su tuo žmogumi „neįmanoma“ susikalbėti?
Atsakymas: Ne būtinai. Dažnai įtampa reiškia, kad nesutampa bendravimo tempas, tikslas ar tono jautrumas. Kai tikslas įvardijamas ir kalbama konkrečiau, susikalbėjimas dažnai pagerėja.
Klausimas: Ką daryti, jei pašnekovas viską priima asmeniškai?
Atsakymas: Padeda intencijos įvardijimas („noriu susitarti, o ne priekaištauti“), konkretūs faktai vietoje vertinimų ir perfrazavimas („ar teisingai supratau, kad tau svarbiausia…?“).
Klausimas: Kaip sakyti pastabas, kad kitas nesigintų?
Atsakymas: Kalbėkite apie situaciją ir poveikį („kai įvyko X, man buvo Y“), o tada pateikite konkretų prašymą („todėl prašau Z“). Venkite „tu visada/niekada“ formuluočių.
Klausimas: Ar pauzė pokalbyje nėra bėgimas nuo problemos?
Atsakymas: Pauzė tampa brandžiu sprendimu, kai ji turi sugrįžimo planą: kada tęsite ir kokį konkretų klausimą spręsite. Taip saugote pagarbą ir didinate tikimybę susitarti.
Klausimas: Kaip greitai suprasti, kodėl su vienais lengva, o su kitais – sunku?
Atsakymas: Pradėkite nuo savistabos (kas jus „užkabina“) ir atkreipkite dėmes
