Pora salone išsirenka minkštąjį baldą, abu jame pasėdi po minutę ir abu patenkinti. Po mėnesio paaiškėja, kad vienas vakarais ant jo patogiai išsitiesia, o kitas sėdi ant pat krašto arba kiša pagalvę už nugaros. Dažniausiai kaltas ne užpildas ir ne audinys, o keli centimetrai, į kuriuos pirkdami niekas neatkreipė dėmesio.
Gylis, kurio nemato akis
Sėdimos dalies gylis – atstumas nuo priekinio krašto iki atlošo – yra svarbiausias ir rečiausiai aptariamas matmuo. Klasikinės sofos dažniausiai turi 50–60 cm gylį, o vadinamieji „lounge“ modeliai, skirti pusiau gulėti, siekia 65–75 cm ir daugiau.
Kaip suprasti, ar gylis tinka? Atsisėskite taip, kad nugara remtųsi į atlošą. Tarp pakinklio ir sėdynės krašto turėtų likti maždaug trijų keturių pirštų tarpas. Jei kraštas remiasi į pakinklį, sėdynė jums per gili: kojos nesieks grindų ar teks slysti žemyn, o juosmuo liks be atramos. Jei didesnė šlaunų dalis kabo ore, sėdynė per sekli, ir po valandos pajusite spaudimą.
Būtent todėl 160 ir 190 cm ūgio žmonėms tas pats baldas atrodo visiškai skirtingas. Žemesniam gilus modelis tampa vieta „susiraityti“, aukštesniam – vienintele vieta, kur galima normaliai atsisėsti.
Aukštis, apie kurį prisimenama per vėlu
Sėdynės aukštis paprastai būna 40–45 cm. Žemi, vos 37–38 cm aukščio modeliai atrodo lengvai ir moderniai, tačiau iš jų sunkiau atsistoti. Tai nesvarbu trisdešimtmečiui, bet labai svarbu, jei pas jus dažnai lankosi vyresni tėvai, laukiamasi kūdikio ar kas nors šeimoje atsigauna po kelio ar klubo operacijos.
Kineziterapeutė, dirbanti su biuro darbuotojais, primena, kad namuose sėdime ne mažiau nei darbe: „Žmonės pusę dienos taiso kėdės nustatymus, o vakare tris valandas praleidžia ant baldo, kuris visiškai neatitinka jų kūno. Svarbu ne tai, ar sėdite tiesiai, o ar galite keisti pozą neprarasdami atramos juosmeniui.“
Minkštumas: tankis ir kietumas nėra tas pats
Putų poliuretano aprašymuose dažnai minimas tankis, matuojamas kilogramais kubiniame metre. Jis daugiausia rodo ilgaamžiškumą, o ne tai, kiek minkšta. Sėdynei paprastai rekomenduojamos bent 35 kg/m³ tankio putos, atlošo pagalvėms gali pakakti mažesnio tankio.
Kietumą (kaip giliai įsmengama) lemia kitas parametras. Todėl pasitaiko ir tankių, bet minkštų putų, ir pigių, iš pradžių kietokų, kurios po kelerių metų suminkštėja ir įdumba. Plunksnų ar pūkų sluoksnis viršuje suteikia malonaus minkštumo, tačiau tokias pagalves reikia reguliariai purenti, kitaip jos įgauna sėdinčiojo formą.
Atlošas ir kampas – dar du spąstai
Žemas atlošas, siekiantis vos mentes, atrodo elegantiškai ir neužgožia erdvės, tačiau neatremia galvos. Tiems, kurie vakarais žiūri filmus, verta ieškoti modelio su aukštesniu atlošu arba reguliuojamomis galvos atramomis. Jei sėdėdami nuolat dedate rankas už galvos, tai ženklas, kad atlošas jums per žemas.
Kampiniai modeliai turi savo silpnąją vietą – patį kampą. Ten susidaro dvigubas gylis, todėl sėdėti įprastai beveik neįmanoma, galima tik gulėti įstrižai. Planuodami kampinę konfigūraciją, iš anksto apsispręskite, kas toje vietoje bus: sėdimoji vieta, padėklas su lempa ar tiesiog pagalvių kalnas. Tada išvengsite brangaus, bet niekam nereikalingo kvadratinio metro.
Kai šeimoje skirtingo ūgio žmonės
Gera žinia ta, kad kompromisas nebūtinas. Keli sprendimai, kurie veikia praktikoje:
- Mišri konfigūracija. Modulinėje sistemoje viena dalis gali būti gilesnė, pavyzdžiui, gulimasis modulis, o kita – standartinio gylio.
- Laisvos atlošo pagalvės. Jos sumažina efektyvų gylį žemesniam žmogui, o aukštesnis jas tiesiog nuima.
- Pufas. Pastatytas prieš sėdynę, jis paverčia standartinio gylio vietą gulimąja ir grąžina atramą kojoms.
- Skirtingi ranktūriai. Plokšti ir platūs patogesni gulintiesiems, aukštesni – sėdintiems ir skaitantiems.
Hust Design kolekcijose dauguma modelių yra konfigūruojami, o šalia jų siūlomi ir pufai, tad tokį derinį galima susikurti nesirenkant tarp skirtingų stilių.
Pasimatuokite namie prieš eidami į saloną
Paprasčiausias būdas išvengti klaidos – išmatuoti tai, kas jums jau patinka. Atsisėskite ant mėgstamos kėdės, krėslo ar draugų baldo, kuriame jaučiatės gerai, ir metru pamatuokite sėdimos dalies gylį bei aukštį nuo grindų. Užsirašykite skaičius kiekvienam šeimos nariui atskirai.
Salone paprašykite konkrečių modelio matmenų, ne tik bendro pločio. Atkreipkite dėmesį, kad aprašymuose kartais nurodomas bendras gylis su atlošu, o ne sėdimos dalies gylis – tai du skirtingi skaičiai, kurie gali skirtis 30–40 cm.
Nepamirškite ir apmušalo įtakos. Ant slidžios odos ar lygaus mikropluošto kūnas lengviau nuslysta į priekį, todėl gilioje sėdynėje tenka nuolat taisytis. Šiurkštesnės tekstūros audinys tą patį gylį „sutrumpina“, nes laiko sėdintįjį vietoje.
Ir pagaliau – sėdėkite ilgiau nei minutę. Pirmasis įspūdis visada būna geras, nes putos dar nesuspaustos, o kūnas neatsipalaidavęs. Tikrasis pojūtis atsiranda po penkių ar dešimties minučių, kai nustojate sėdėti „kaip svečias“ ir pradedate sėdėti taip, kaip sėdite namie.
