Vienas magnio papildas kainuoja septynis eurus, šalia stovintis beveik tokio pat dydžio indelis jau dvidešimt. Ant brangesnio produkto etiketės puikuojasi žodis „bisglicinatas“, dažnai lydimas pažadų apie geresnį pasisavinimą ir švelnesnį poveikį skrandžiui. Pirkėjui natūraliai kyla klausimas: ar mokama už realesnę naudą, ar už patrauklesnę produkto istoriją?
Atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtų reklama. Skirtingos magnio formos tikrai gali skirtis tirpumu ir pasisavinimu. JAV Nacionalinių sveikatos institutų Maisto papildų biuras nurodo, kad gerai skystyje tirpstančios formos paprastai absorbuojamos geriau, o citrato, aspartato, laktato ir chlorido formų pasisavinimas mažuose tyrimuose buvo geresnis nei magnio oksido ar sulfato. Bisglicinatas šiame sąraše nėra išskiriamas kaip savaime pranašiausia forma.
Didesnė kaina ne visada reiškia daugiau magnio
Parduotuvėje lengva lyginti indelių kainas, tačiau daug naudingiau apversti pakuotę ir pasižiūrėti, kiek joje yra elementinio magnio. Būtent šį kiekį papildo etiketė turėtų nurodyti kaip realią magnio porciją, o ne visos magnio junginio molekulės svorį.
Čia kartais prasideda netikėtumai. Du produktai gali turėti panašų kapsulių skaičių, tačiau vienoje dienos porcijoje suteikti gerokai skirtingą magnio kiekį. Todėl produkto, ant kurio parašyta magnio bisglicinatas, kainą prasmingiau skaičiuoti pagal elementinio magnio kiekį vienai dienai.
Jeigu brangesnis indelis suteikia nedidelę porciją ir reikalauja vartoti keturias kapsules per dieną, jo vertė jau atrodo kitaip. Jeigu dozė aiški, sudėtis trumpa, o vartojimo režimas patogus, papildomi keli eurai gali būti visai racionalūs.
Bisglicinato reputacija iš dalies remiasi toleravimu
Bisglicinatas yra magnio junginys su glicinu, todėl papildų rinkoje dažnai pristatomas kaip lengviau toleruojama forma. Tačiau tiesioginių, didelių tyrimų su sveikais žmonėmis, kurie parodytų aiškų jo pranašumą prieš visas kitas magnio formas, nėra daug.
Įdomus senesnis dvigubai aklas tyrimas buvo atliktas su 12 žmonių po klubinės žarnos rezekcijos. Vertinant visus dalyvius, magnio diglicinato ir oksido absorbcija smarkiai nesiskyrė. Vis dėlto dalyviams, kurių magnio oksido pasisavinimas buvo prasčiausias, chelatinė forma pasirodė geriau ir buvo geriau toleruojama. Tai specifinė pacientų grupė, todėl šių rezultatų negalima tiesiog perkelti kiekvienam sveikam pirkėjui.
Tokia detalė gana gerai parodo problemą: vien žodis ant etiketės negarantuoja, kad konkrečiam žmogui produktas bus vertas dvigubos kainos.
Produkto kokybę lemia daugiau nei cheminės formos pavadinimas
2019 m. tyrime buvo vertinta 15 komercinių magnio produktų. Mokslininkai aptiko didelius jų tirpumo ir numanomo pasisavinimo skirtumus, o vėliau dviejų pasirinktų produktų bandymas su žmonėmis parodė skirtingus magnio koncentracijos pokyčius kraujyje.
Pirkėjui tai primena gana paprastą dalyką. Reikia vertinti visą produktą: magnio kiekį, formą, porcijos dydį, gamintojo pateikiamą sudėtį ir kainą vienai vartojimo dienai. Brangesnė forma gali būti verta savo kainos, jei ją patogu vartoti ir ji nesukelia nemalonių virškinimo pojūčių. Tačiau mokėti daugiau vien todėl, kad priekyje didelėmis raidėmis parašyta „bisglicinatas“, nėra labai stiprus argumentas.
Kartais racionalesnis pasirinkimas slepiasi maiste
Magnis natūraliai gaunamas iš moliūgų sėklų, riešutų, ankštinių produktų, viso grūdo produktų ir žalių lapinių daržovių. NIH nurodo, kad suaugusiesiems rekomenduojamas bendras paros magnio kiekis priklauso nuo amžiaus ir lyties, dažniausiai siekia maždaug 310–420 mg.
Dėl to papildą verta vertinti savo mitybos kontekste. Žmogui, kurio racione nuolat yra riešutų, sėklų, pupelių ir viso grūdo produktų, situacija skirsis nuo žmogaus, kuris tokius produktus valgo retai.
Ir didesnė dozė nėra automatiškai geresnė. NIH suaugusiesiems nustato 350 mg viršutinę ribą magnio kiekiui iš papildų ir vaistų, neįskaitant maiste esančio magnio. Didesnės papildų dozės gali sukelti viduriavimą, pykinimą ar pilvo spazmus, o esant sutrikusiai inkstų funkcijai perteklinio magnio rizika didėja. Magnis gali sąveikauti ir su kai kuriais antibiotikais bei kitais vaistais.
Už ką tuomet verta mokėti daugiau?
Jeigu bisglicinato produktas turi aiškią sudėtį, tinkamą elementinio magnio kiekį, patogią porciją ir žmogus jį gerai toleruoja, didesnė kaina gali būti pagrįsta. Tačiau bisglicinato nereikėtų laikyti automatiškai geriausia magnio forma kiekvienam.
Aš prieš pirkdamas pirmiausia skaičiuočiau ne kapsules ir net ne indelio kainą. Žiūrėčiau, kiek elementinio magnio gaunu per dieną ir kiek už tą dieną sumoku. Tada labai greitai paaiškėja, ar brangesnis produktas iš tikrųjų siūlo daugiau vertės, ar tiesiog gražiau paaiškina, kodėl turėtumėte už jį mokėti daugiau.
